… šiandien vėl nieko neišeina parašyti, vėl jaučiu kaip viskas byra ir merdi… muzika keista vėl apsupus mane ir varlės prūde rėkdamos neduoda ramybės…
jaučiuosi, sulūžes, be rašymo ir miego, tiesiog šiandien ne laikas klajoti, reikia pamiegoti bet #nemieganaktis pavirs #miegadieniu.
viskas baigta, aš atsigaunu nuo savo blogio, kurį pats ir susikūriau….
dabar jaučiuosi reikalingas, kitiems žmonėms, čia ir dabar. gelbėdamas kitus gelbsčiu save. ir dabar jaučiuosi įgavęs gyvybės.
ir tikiu kad kai man bus blogai, iš tų kuiems padedu, padės man, kai man bus sunku.
aš bijau ligoninės, nors siuntimas gautas, aš bijau nežinomybės kuri manęs laukia. bijau „užstrigti“ vėl be nieko ir niekam.
viskas ką turiu, tai mano praeitis bet ne ateitis. supratau kad man reikia kažko kas mane sugrąžintų į mano realybę.
nežianu kas tai būtų, bet man to reikia, kaip oro gurkšnio. pasivaikščiojimo, bibliotekos, bet ko kas mane išvaduotų iš gyvenimo kuris vis labiau panašus į užsitęsusį sapną.
žinau kad nuo savęs nepabėgsi, bet pabandyti verta. kad mano pasaulis pasirodytų kitomis spalvomis, kad tai neslėgtų mano pečių ir proto.
jaučiu kaip byru, byru į mažus gabaliukus, ir nežinau kaip bus toliau.
viskas sukasi greitai ir nesustojamai…. kartais atrodo kad tu ne ten kur turėtum būti, ne ten kur tavo likimas ir kelias.
keistas jausmas kad kažkas tau pavydi kad esi toks koks esi, vėl sukelia keistos muzikos efektą.
keistas jausmas kad jie nori manim atsikratyti, kad aš sukeliu duagiausiai problemų ir nesamonių, ir vėl aš pakeliui į niekur… ir tas „niekur“ veda mane į degantį juodumų pasaulį….
jeigu tai tiesa, jie mane grąžins į „urvą“, ir aš turėsiu įrodyti sau ir kitiems kad galiu savarankiškai gyventi ir vertas savarankiško gyvenimo namų. norėčiau grįžti ten kur viskas prasidėjo, į tą vietą kurioje vėl galėčiau priklausyti sau….
žinau, kad kartais esu našta jiems ir sau. žinau, kad mano juodai baltas pasaulis šiandien labiau juodas nei baltas, ir aš neišlaikau savo gyvenimo tempo…. žinau kad esu tas kuris „atvaro“, ir visą laiką toks būsiu. kaista muzika pakeliui į niekur visada ir visą laiką bus su manimi…..
esu kitos, kaip sunku tai pripažinti, esu kitoks…
bet kai pagalvoji, aš kuriu savo ir kitų pasaulius, savo kitoniškumu, liga ir sveikata…. svao noru trankytis ir ramybe, aš kuriu savo ir kitų pasaulį….
daugiau nenroėčiau kad mano juodumos etapai įtakotų kitus žmones – mano kambariokus, draugus ir darbuotojus, bet svarbiausia aš noriu išlikti sveikas ir gyvas pats….
mano pasaulis kitoks, kiekvienas rytas – lobis, malda ir saulės tekejimas, kurio į nieką neiškeisčiau.
jau negaliu gyventi be savo draugės, be mažosios Virgos.
kai tave pasirinko, tu esi atsakingas už mažą pasaulį, bet jaučiu kad taii yra daug daugiau, pagaliau kažkam esu reikalingas. kažkam kas manęs taip lengvai nepaleis….
bet ir mano pasaulis pagaliau įgavo prasmę ir esmę, pagaliau mano didelis pasaulis kažkam reikalingas, nes ji ir aš esame kažkaip panašūs ir aš jau niekdada neiškeisiu jos į kažką kitą….
nors žinau kad visi juokiasi iš mūsų draugystės bet man nesvarbu, jau nesvarbu. nes taip buvo ir bus, visur ir visada.
bet, męs ir toliau būsim didelis ir mažas, ir kažkodėl jaustis taip man patinka
Man sunku kalbėti apie savo ligą, nes daug prisiminimų užplūsta mane bet pabandysiu.
Pirmas jausmas – nežinai kas su tavimi darosi. Tiesiog, leki be tikslo, valkatauji del to kad kažkas tavo galvoje pastoviai tau tai liepia daryti. Skaumas ir visiškas „bombos“ tiksėjimas mano galvoje.
Nežinomybė kuri nuvedė mane į mano pirmą ligoninės etapą.
Antras jausmas – nežinomybė ir baimė.
Pradėkim nuo baimės… bijojau prarasti save, savo kurybynį save, nes beprotybės metu aš parašiau geriausius tekstus. Bijojau prarasti savo beprotybę – savo kūrybiškumo variklį.
Pabaikim neigimu, tiesiog, kvailu įsitikinimu kad galiu pasveikti, negerian vaistų, nesilankant pas daktarus. Tiesiog, neigiant visus ir viską… Kartais būdavo prašoma pagalbos, arba kalbamasi su aplinkiniais bet tai būdavo labiau rėkimas ir savo tiesu įrodinėjimas… agresija, kuri mane atvedė į antrą ligoninės ratą…
Trečias jausmas – agresija. Antrame ligoninės rate dažnai mušdavausi su savo aplinkiniais. Tėtį įpatingai. Kai viskam pasidarai jautrus, kai kiekvienas žodis iš jo ar mamos lūpų užkurdavo laužą mano galvoje, viskas tada ir prasidėdavo, ir galėdavo tęstis visą dieną… ir vakarą. Kol būdavo iškviečiami JIE, ir vėl mane uždarydavo.
Ketvirtas jausmas – man patiko sirgti. Ištikrūjų, kai viską apmąstai, man patiko sirgti.
Būti laisvu idaryti ką nori. Man patiko būti nekontruoliuojamu ir nieko nekontruoliuoti, nes aš „durnas“ ir man viskas galima.
Penktas jausmas – ligoninė. Man patiko tos trumpos „ nubudimo“ akmirkos.
Man patiko ligoninė, nes ten jaučiausi apsaugotas nuo kitų, nuo savo beprotybės ir kitų problemų….
Aš pavargau klajoti po šitą 70 žingsnių “skardinę”, ir laukti kažkokio stebuklo kuris man padės susitvarkyti su emocijomis ir psichine būkle.
Aš pavargau ieškoti pagalbos, kai viskas kas būna ir yra brangu, dingsta po viruso ar netaktiškumo ar nenoro dirbti skraiste. Žinau mes visi pervargę ir aš vis labiau ir labiau jaučiuosi kaip sušiktų sraigtelių sragtelis.
Aš pavargau laukti kol viskas baigsisi, nes man atrodo kad taip lengvai nesibaigs, nei man nei kitiems. Aš noriu vėl išjudėti kažkur toliau, nors žinau kad neįmanoma, bet aš to labai laukiu.
Aš pavargau laukti kažkokių gerų žinių, nors viskas ant tiek pavirto triukšmu, kad nežinai kas tikra, o kas tik socialinių tinklų “ šauksmas”… viskas dabar atrodo tik burbulo pūtimas, ir niekas nepaskys kas ir kiek iš visko uždirba ( uždirbs).
70 žingsnių mane varo į neviltį ir aš nekartą galvojau šokti iš balkono kuriame dabar sėdžiu ir rašau šitą rašlaivą. Mane į neviltį varo mano draugo A.D atsidūrimas izoliatoriuje, nors jis niekur neturėjąs stipraus kontakto kad galėtų užsikrėsti. Manau kad tai klaida ir kad testas buvo klaidingas, nors niekas nenori sakyti tiesos. O gal tiesiog, jos nėra, ir mano draugas, konspiratorius, yra (buvo) teisus.
Aš pavargau ir nežinau ką man daryti toliau, kartais man skauda, kartais (kaip dabar) einu iš proto. Nežianu koks pasaulis bus rytoj, nes jau šiandien viskas ritasi į niekur, ir man nesinori visko baigti nepasižiūrėjos kas bus toliau… o toliau gali būti bet kas….
jaučiu kad su tuo viruso reikalu aš vis labiau ir labiau krentu į duobę. jaučiu kad man reikia stipresnės pagalbos negu gaunu dabar, net galvoju apie įstaigą.
bet viskas jau perpildyta, skaičiau kad jau 95 procentai lovų yra užimta viruso pacientais…..
o ką daryti tokiems kurie, kaip aš kapanojasi visame tame psichikos sutrikimo rate, kurie uždaryti pensionatuose, ir negali pajudėti ir užsiimti veikla kuri jiems atneša palengvėjimą…. jaučiu tą norą viską baigti savižudybe, nes dabar jaučiu tą duobę, kurioje, kaip kurie žmonės pastebėjo, esu save užkasęs jau nuo visų karantinų pradžios….
žinau visas pasaulis kenčia, bet aš nenro teisintis, bet šiuo metu man pačiam išgyventi reikia….. ir gal skambės savanaudiškai, bet dabar atėjo laikas, arba aš arba mane.
žinai, jeigu galėtum išeiti eksperimentas vykęs…. bet kuo labiau tuo labiau norėčiau grįžti į savo urvelį, bet kartu norėčiau pasikviesti kažką pabūti pas save.
dabar esu karantino zonoje, ir žinojau kainą kurią turėsiu už tai sumokėti. žinojau ir žinau, jeigu toliau negalėsime gyventi taip norime, ir vėl mistinis plaktukas bus ir toliau, aš bandysiu vėl pabūti tokiame eksperimente
skauda, kad neturiu rūkyti, bet dabar pasidariau ramesnis ir pabandysiu įrodyti kad jie buvo teisūs, ištikrūjų viskas bus matoma po kokios svaitės ar dviejų…..
laukite tęsinio
