apie muziką kurios negirdėjai apie spalvas kurių nematei viskas kelionė aplink pasaulį kurios tu ne keliavai apie juodumas ir nemiegotas naktis apie ribas ir užribius viskas tai tik gyvenimas kurio tu negyvenai apie keliones ir klajones apie pasakotojus ir tylenius viskas tai tik laisvė kurios tu taip lauki
Category Archives: Nauja Poezija
tegu
tegu prisimena mane kaip klajūną neramų ieškotoją ramių minčių pasaulyje laisvam ne laisvam tarp visko kas svetima ir šalta tegu mane prisimena kaip žmogų pasiklydusį tarp nemiegotų naktų sergantį gyvenimu ant ribos juodai baltam beviltiškam pasaulyje tegu prisimena mane kaip mintį nesugautą spąstais ligos svetimos vienas žmogus nepaveiks manes liko ne daug ir viskas manęs ne pavys tegul kiti mane prisimena kaip gyvenimą tikrą nesumeluotą ant ribos iš juodumos išnerti nematyti kas liks ir kas benutiktų tiesiog gyventi
vis dar
vis dar galvoju kiek galiu kantėti šaltą neramų pasaulį kur visi vienas kitu naudojasi o tu vienas stovi pakelyje vis dar galvoju kiek galiu laukti noriu vėl keliauti matyti atrasti tą buvimą savyje ir savimi o tie pasauliai bėga nesustoja vis dar galvoju kiek galiu atrasti tą kelią kuriuo bandau eiti ar man dar liko noro nematyti horizonto ar man vis dar norisi pramušti debesis vis dar galvoju kiek noriu matyti pasislėpusią saulę ir pilkus dabesis narve uždarytas praeitim ir pykčiu būnantis ir toliau galvojantis
rytas
rytas kuris nelauktas išaušo
diena ne man ir ne mano
užstrigę žodžiai minčių kamputyje
gyvenimas svetimas juodai baltas
uždarytas klajūnas ieško išėjimo
knygos užvertos nėra vilties
ramybė ateityje o dabar tik skausmas
skausmas širdies ir tolimų namų
svetimas pasaulis svetima mintis
žodžiai kurie liko stringa gerklėje
svetimos kalbos jau neįdomios
čia baigiasi būtis ir slakioje mirtis
gal aš viską sugalvojau
gal aš sugalvojau savo pasaulį
juodai baltą kuriame nėra spalvų
kuriame nėra viltiew tik juodumos aplink
ir bandymai vėl prikelti save
gal aš sugalvojau savo kelią
kuriame susipynė mano būtis
kuriame vėl pašėlęs pasaulis
sukasi prisiminimų ratu
gal aš sugalvojau savo likimą
kuriame esu įšalęs rutinos lede
būdamas ir laukdamas prasmės ir esmės
ten kur jos nėra ir nebūna
gal aš sugalvojau savo buvimą
nemiegotą naktį iškankitą dieną
tarp saulės ir pakvaišusio žibinto
nesijausdamas laisvas viską sugalvojau
prisiminimas
seni prisiminimai dūzgia galvoje
muzika keista kelio virsmai
laukiu kol būsiu čia ir dabar
tamsiame pasaulyje esu kažkur kitur
vis dar ieškau atsakymų kai viską žinau
vis dar ieškau kelio nors žinau
kad pasaulis niekada nebus tokd koks buvo
jaučiu taip ir liksiu stovėti savo kelio pakraštyje
kaunuosi tarp gyvybės ir mirties
vis dar ieškau bet nerandu savęs
viskas kas buvo kažkur toli
o viskas kas bus dar toliau
Kelionė po mano miestą
šviesa užgęsta mano mieste
tik gatvės neramios lieka sumaištyje
ieškodamos meilės ir nubudimo
kaip kadaise aš neradau
mėnulio šviesa nepalieka mano miesto
kuriame aš pasiklydęs buvau
ieškodamas minties ir garso ramybės
kuriuos praradau prie klajūnų laužo
vasaros aušra nušviečia mano miestą
primindama keliones ir parkus ramius
triukšmas gatvių vėl pažadina mane
ieškoti atsakymų pakeliui į niekur
dienos judesys mano miesto gyvenims
kuprinė vėl nat pečių toks likimas
gatvės neramios upė ir užupis
diena iš dienos kažkam kažkur
vėl vakaras apgaubia mano miestą
ritmu beprotišku lekia ir dega
klajūnų laužu pokalbiais lig ryto
kai viskas sukasi gyvenimu mano mieste
Nesistebėk
nesistebėk tai tik muzika keista
galiu būti tylus bet tai ne man
čia ir dabar kelias ir laisvė
liko tiek nedaug bijau nesulaukt
nesistebėk tai tik nerimas
paprastas nepaprastas kadienis jausmas
noras griauti ir naikinti aplanko mane
kai uždarytas begaliniam auksniam narve
nesistebėk tai tik kelias
nesustoji kelaiti ir klajoti
su savo juodumom ir neviltim kovoti
lauki geriausio bet gauni tik blogį
nesistebėk tai tik nemiga
rytas toli pradžia kažkur pasiklydus
laukianti aušros pažado švento
kasdien lig pasaulio pabaigos
nesistebėk tai tik ramybė
kai laisvė ateina pagaliau ilgai laukta
ir jausmas kad verčiu naują lapą
tyliai aplanko mane naujoje dienoje
beprasmybė
užrašai ir kalendoriai netenka prasmės kai viskas tik 70 žingsnių dėžė ir vėl gyvenimmas įšalęs vienatvės lede nes išėjimo atgal nėra lauki ir tikiesi kad tai ne tiesa bet vėl atsimuši į uždarytas duris užrašai ir kalendoriai netenka prasmės 70 žingsnių atrodo kaip visas gyvenimas lauki ir tikiesi kad vėl atsidays durys į mažą laisvę nors viskas atrodo taip toli ir neramiai tarp draugų jaučiuosi vienišas ir vienas bandau neapsigauti bet laukiu ir tikiu
man reikia
man reikia vienatvės ir tylos kuri
man padėtų užmiršti viską kas ne mano
reikia atrasti vėl savo ramybę
kai stogas važiuoja ir viskas dega
jaučiu kad nenoriu sprogti bet
mano nerimstantis protas pavargo
ieškoti atsakymų triukšmo rūke
man norisi vėl pabandyti atrasti save vėl
nesinori kabintis į gyvenimą kai stovi vienoje vietoje
gal pats kaltas kad negaliu sustoti
tik naktimis jaučiuosi gerai noriu skrajoti
man reikia vienumos kur pasislėpti
viskas mano rankose tik nenoriu degti
man sunku suvaldyti ir susivaldyti
kai viskas tik pelenai ir norisi išeiti
