Stigma of mental ilness

never felt stigmatized or discriminated against my mental illness …

but sometimes it is difficult to talk about my illness , because when people come to know my diagnosis and how  they are tolerant they trying to take care of me and do not  talk about certain things.

I feel that people are mentally moving away from me without feeling as if I were some other creature …

I was always active and tolerant of other people’s opinion , but not always I wanted to say my  diagnosis , I wanted to hide the fact that I do not lose people’s attention … silence gives rise to misunderstanding …

I want to say that there are a variety of mental conditions and disorders but often feeling much like a leper … why diabetes or cancer presents different feelings and different responses?

I have concluded that people are afraid of mental illness , because it can happen to every man, and verily, I do not need much to make this happen .
Sometimes it seems that the fear that I am not ill predictability , unstable, and all kinds of different -able …

I do not want to talk about the media portrays us in a negative side, although statistics say otherwise …

I made another one conclusion … no illness makes me  ill but other people’s understanding  makes me more ill  than I am .

karantinas mano smegenyse

Pagaliau atėjo metas pamatyti ar galiu save įveikti.

Mano vidinis klajūnas nerimsta ir nori pabėgti iš pensionato.

Daug apie tai galvoju ir matau tuos mėnėsius kai buvom karantine ir kažkokiu būdu aš sugebėdavau išlikti ramusl kažkokiu būdu nepadariau klaidų kurios kitiems sukeltų problemų.

Bet dabar man atrodo kad situacija kitokia, kai visurnatgijo laisvė, mes likome uždarytil

klajūnas nori laisvės bet kokia kaina ir pažadas duotas ir aš jo laikiysiuosi……

jaučiu kad vėl perdegu ir perdeginu save.

Kartais atrodo kad nemiegota naktis vėl gali mane išvaryti iš prto, o poilsis gali taip ir neatsitikti.

Kava, kompiuteris ir cigarilės – mano nakties receptas.

Bet pastaruju metu galvoju apie save karantiną ir jo pabaigą, vėl aplanko savižudybinės mintys.

Karantinas mano smegenyse dar liks ilgam ir tada visko gali atsitikti…..

kalėjimas, plonas ledas ir didelės viltys.

jaučiuosi lyg kalėjime, nors galbūt, dėjau daug vilčių kad pagaliau galėsiu pajudėti iš mirties taško. Nežinau kodėl bet vis labiau ir labiau einu iš proto, kad viskas neaišku nei kaip nei kada. Nors dabar yra laisvė, bet ta laisvė kainuotų dvi savaites izoliacijos ir du testus dėl viruso.

Kartais man atrodo, kad aš neatsilaikysiu ir pbėgsiu iš pensionato, nors kai kam pažadėjau kad to nedarysiu ir nesukelsiu problemų…..
Daug skambinau savo tikintiems draugams ir prašiau kad mane palaikytų visoje situacijoje. Skambinau ir savo psichologei ir prašiau kad ji pasitartų su daktaru dėl vaistų. Yra dar vienas sprendimas, sprendimas galimas bet nenoriu apie tai galvoti. Tas sprendimas – ligoninė.
Bandau save įtikinti kad tai ilgai netruks, bandau, bet kuo labiau bandau, tuo labiau neišeina. Jaučiuosi kaip klaida kurios negalima ištaisyti.
Nors žinau kad aš turiu surasti išeitį ir nesielgti kvailai, bet ledas per plonas, bet tikiuosi, kad aš surasiu tai kas man padės išbristi ir neįlūžti.

paskutinės dienos ir laisvė

Šiandien, gal būt, paskutinės dienos kai mes gyvename karantino situacijoje. Šiandien aš supratau kokia skani ir brangi laisvė, laisvė kurios daugiau nenoriu prarasti. Pagaliau baigėsi važiuojančio stogo istorijos, pagaliau baigėsi noras atlikti „laisvės šuolį“.
Dabar kiekvieną dieną ieškosiu mažo stebuklo savo gyvenime ir branginsiu kiekvieną dieną lyg paskutinę….
Iki kito susitikimo kitoje tvoros pusėje.

nežinau

….išsiderinau, ir  visiškai praradau save…. jau ne tas metas kai galėjau parom nemiegoti ir būti už save atsakingu. 13 metų atgal man buvo nesvarbu, diena ar naktis būdavau gyvas ir atsparus viskam

 

dabar jau kitaip, bijau sumaišyti dieną su naktim, nes nuo to vėl kenčia mano psichika ir miego ciklas. kad  ir  šiandien po projekto darymo ir nemiegos, miegojau beveik visą dieną ir dar noriu.

pasenau ir netenku jegų ir kantrybės, šiandien reikės gerti vaistus ir normaliai eiti miegoti…..

nors, atgyju naktį, iš įpročio ir matyt nereikėtų skūstis…..

laukite tęsinio……

aušros metas (04.22 am)

keistas jausmas tarp  nakties ir ryto
kai viskas tik pabaigos pradžia
ir nemiegota naktis virsta mažu stebuklu

atsigauni tame kas esi 
laukimas ir muzika keista aplink tave 
čia viskas prasideda ir baigiasi
kaip po kalėjimo ateina laisvės jausmas

keistas jausmas tarp nakties ir ryto
kur nėra nei tavęa nei manęs 
tik aušra ir visas gyvenimas
tinkle apgaubtam ryto pradžios

naujas pasaulis

Žinau kad pasaulis jau nebus toks koks buvo. Virusas paskleidė baimę ir ji užkariaus visus ir viską. Mano šalis atšauks karantiną, bet jis dar ilgai bus žmonių smegenyse.
Dabar kai viskas beveik baigta aš nesidžiaugiu bet labiau liūdžiu, nes visas laukimas gali dar prasitęsti, bet tiek laukiau matyt palauksiu dar , o banhameris bus paslėptas ir kas toliau.
Žinau, kad dar bus apribojimų, bet laukti verta…..
Tikiu kad tai bus atsikvėpimas nuo įsiūčio kuris jau perpildė mano taurę…. gyvenu laukdamas ir nekantrus, pažiūrėti ar dar mus kalins kaleime kuris vadinasi karantinas ( ir jaučiu kad taip)