kartais atrodo kad pats prisidirbau nesąmonių, bet sutinki žmones kurie nėra neatsitiktiniai įkvėpimo šaltiniai tavo gyvenime….

beveik nieko neatsimenu iš savo pirmos dienos, bet atsimenu studentės įžvalgas ir tą jausmą kurio seniai nejaučiau iš kitų žmonių. tas jausmas vadinasi pasididžiavimas ir ramybė.

antrą dieną sutikau dviratininkus keliaujančius po Europą, kurie mane įkvėpė visą laika judėti savo tikslo link. ilgas „girtas“ pokalbis, ir jausmas kad mes liksime toli vienas nuo kito, per intsgaram ir pavydą kad aš esu prirakintas čia….

skauda nutrintas kojas, neprisimenu pusės savo kelionės, ir bijau kad viskas bus kitaip, kelis menesius atidėsiu savo keliones. nes reikia peržiūrėti dalykus. išsigyditi savo protinę ir emocinę būseną….

tiesiog, reikia atsikvėpti ir žiūrėti kas bus toliau