galbūt man vienam geriau ir ramiau, bet kai liga spaudžia man trūksta to vienintelio prisilietimo kuris mane išvaduotų iš  ilgos vienatvės. dabar geriau kai esu su kitais žmonėmis tas ryšio jausmas atperka visas mano juodumas.

jaučiu kad galėčiau priprasti, bet vėl norisi sugrįžti į savo vienatvę, nes nors sienos spaudžia jaučiuosi sau šeimininkas.

keisti jausmai apima mane, lyg ir viskas tvarkoje bet trūksta oro ir vidinės ramybės.

džiaugiuosi kad esu su savo draugais ir pagaliau nurimau tiek protiškai tiek dvasiškai.

praėjo pirma savaitė, žiūrėsim kaip bus toliau……………….