šiandien supratau kad turėjau padaryti šią kelionę, tiek į Vilnių, Trakus ir Rūdiškes.
dabar būdamas namuose suprtau kad kas vyko ( vyksta) su mano tėčiu yra jo asmeninis reikalas. taip, aš atsiprašiau ir pasakiau kad nenoriu jo prarasti, bet mano savęs kaltinimas ir praeities klaidų ieškojimas yra beprasmis reikalas.

ištikro, buvo sunku matyti kaip jis eina iš proto ir nesuvokia savo realybės, sunku buvo suvokti kad jis pats sau kasa duobę….. aišku aš padariau tai ką seniai turėjau padaryti…… bet tai buvo kelionė atsiminimų line
vilnius visą laiką kitoks, nemiegantis judantis, pilnas judesio ir prisiminimų kurie veda tave tolyn… tolyn tom vietom kurias pažysti ir žinai…. visos dienos beveik ant kojų. pavargau net dabar negaliu priprasti prie Veisiejū lėtumo ir paprastumo.

trakai atsigavęs miestas beveik jo nepažinau, nors ir čia daug prisiminimų ir emocijū. pasivaikščiojimas nuo autobusų stoties iki pilies man sukėlė gailestį kad daugiau galbūt čia nesugrįšiu…. gyvenau ramioje vietoje netoli ežero, bet vaikai neleido ramaiu paiilsėti…..

nesigailiu kad po kelionės reikėjo karantinuotis, nors būčiau įstrigęs iki pirmadienio, bet kelionė pati buvo verta savęs ir prisiminimų kuriuos ji sukėlė