4 mėnesiai esu uždarytas savo vidiniam kiaute, koridoriuje kuriame nėra ramybės ir poilsio, kartais atrodo kad viskas vėl tik sapnas kuris užsitęsė…..

negaliu daugiau kentėti tų uždaytų durų ir izoliacijos kurioje dabar esu… nors turiu kompiuterį bibliotekoje, ir jaučiuosi šiek tiek laisvesnes, bet nuolat keliamos „bangos“ dėl mano buvimo čia, ir ėjimo rūkyti į pirmą aukštą.

negaliu suprasti kaip kiti personažai ( neminėsiu kas) gali migruoti po visus aukštus it daryti visokias nesamones, o aš vis dar turiu būti uždarytas…. kodėl vieni gali daryti ką nori, o kiti turi laikytis taisyklių.

nenroiu būti vienas iš tų kurie eina prieš sistemą, bet man vis labiau ir labiau norisi viską sugriauti…. taisykles ir tvarką, kuri mane jau pradeda lengvai erzinti

nenoriu būti kaltas nors kartais esu kaltas vien todėl kad esu…. nenoriu būti tobulas, nors gyvenau ne tobulą gyvenimą savo praeityje ir dabar noriu įrodyti kad galiu gyvent tobulai, nors man tai kainuoja nerimą ir dideles pastangas. tiesiog, tas akmuo kurį sau užsiverčiau ant pečių, yra mano noras įrodinėti kad galiu ir noriu, nors gyvenu spiralėje – ratas rate…. tarp juodo ir balto….

bet apie tai kitą kartą