pabaisos aplink mane

neseniai buvau nuvykęs į klaipėdą ir susitikau su sese, visiškai netyčia paklausiau apie tėvo sveikatą, ir sužinojau kad jam visiškai ne kas….
ir tada sugrįžo sapnai, sapnai apie tai kaip aš mušuosi su juo, ir jaučiu kraują ant rankų kurio ištikro nėra…
man skaudu, kad viskas vėl sugrįžta, aš bijau užmigti, nes vėl jaučiu kad viskas griūna man vėl reikia paramos ir pagalbos kuri man taip brangiai kainavo.

grandinėlė ar grandinė

sunku man kalbėti apie įvykius kurie mane erzina. bet gyvenimas už tvoros verda, ir nežinai kada viskas baigsis čia.

grandinė mane smaugia, tas nežinios laikas ir laikas kurio lauki…. tik kada, vienintelis klausimas kada.

„Bagdado varnos“ mane baugia užgraušti, ir visas mano pasaulis tai viena kova, įtampa be kurios negaliu gyventi…. bet vėl bėgant nuo ligonių man norisi savo sveiko rato žmonių, bent kad istorija tęstūsi toliau

„Bagdado Varnos“ džiaugsmai ir kaip aš jaučiuosi

Šiandien po trijų dienų izoliacijos, pagaliau mane išleido į bendras patalpas…. testai ( du) buvo neigiami, reiškia sveikas.

Bet „Bagdado Varna“ pasilinksmino rašydama man laišką ir kaltindama kad aš pats „kaltas“ dėl to kad mane „uždarė“. Matyt, jei atrodė kad mane laikys, dvi savaites, bet aš išėjau greičiau….. jai ant nervų.

Šiaip, viskas įvyko dėl to kad gyniau savo draugę nuo „plėšikavimo“ kai ta moteris grubiai prašė kavos, to tiesa pasakius, net prašymu ne pavadinsi.

o kitas, man svarbus dalykas, aš žinau kad aš suregavau tinkamai, suplėšęs laišką, nes visada būsiu toks koks esu….

užteks

 

sapnų labirintas

jie sugrįžo, pačiu netikėčiausiu metu mano sapnai.

vėl stringa riksmas gerklėje, vėl kariauji su žmogumi kurį vienaip ar kitaip prarasi. trūksta jėgų, nors šiandien turi būti gyvas, nes įsipareigojai, bet vis tiek jauti kraują ant rankų kurio nėra, ir riksmas užstringa gerklėje.

gražus vaizdas iš viešbučio kuriame gyvenu lango jau nedžiugina, ir kompanija jau manęs „neveža“ nes viskas tik užstrigęs riksmas gerklėje, sapnai ir kraujas ant rankų, kurio nėra

Komenty ruliat arba nei ne nei taip

Rašau šį  dienoraštį  jau keletą metų ir  supratau kad aš  paliktas likimo valiai,  ir viską turėsiu atlaikyti  pats.

Dabar atsirado keletas naujų robotukų kurie  apsimeta „šeima “ ir terorizuoja mano komentarų servantą…

Žinau ką tai reiškia, bet  negaliu pasakyti  viso  gero 🙁