niekada, įpatingai dabar, nesijaučiau būdamas kažko bendro dalimi, o labiau jaučiuosi kaip problema.
mano pasaulis ir mano draugai, yra ten kur šiuo metu negaliu būti, mano bendrumas yra su sveikais žmonėmis ir jų pasauliu. o kas čia?
jaučiu kad niekas neriša manęs su šituo pasauliu, ir norisi su kažkuo juo pasidalinti…. nes kartais atviri žmonės leidžia supratsi jų pasaulius, tai yra mano bendrystė….
šiomis dienomis supratau kaip myliu savo tėvus, supratau kad jo problemos ne turi būti mano problemos ir viskas tai yra jo pasirinkimas.
neseniai sužinojau kad jam išoperavo smegenų auglį, ir aš supratau kad nieko negaliu padaryti ir jis kaukė iš skausmo ir nevilties, žinau kad nors, vėl, esame po raktu, aš galiu tik melstis už jį.
o ir pats jaučiu kad išsipildys, pačios žiauriausios mintys ir nerimai. suprantu, kad viskas tik dar viena „apsaugos“ priemonė, ir vadas-aiškintojas tyli ir nieko nesako….
