laikas būti

pagaliau atėjo laikas būti savimi, nebijoti klysti, nebijoti sirgti ir nebijoti ieškoti pagalbos.
laikas būti klystančiu ir pripažinti savo klaidas, laikas būti kvailu, protingu ir pagaliau atėjo laikas vėl būti.

žianau mano gyvenimas nėra ir ne buvo lengvas, ir tai ką jaučiau ar jaučiu gyvendamas pensionate yra klaida. aš vis gi esu ligonis, žmogus, turintis tiek galios ir negalios. taip, mano intelektas priverčia jaustis pažeidžiamai, bet atėjo metas pripažinti, kad viskas gali pasisukti žmogiškų klaidų taku.

atėjo laikas būti atviru su savimi ir kitais, kurie man nori padėti… taip man reikia pagalbos ir atsiprašau už tai kad kartais jūsų gerumu piktnaudžiauju.

prašau man atleisti kad buvau ne jautrus jūsų pastangoms, bet pagaliau atėjo laikas pasakyti kad aš esu silpnas, ligonis ir man reikia jūsų.

viskas ką turiu

viskas ką turiu, tai mano praeitis bet ne ateitis. supratau kad man reikia kažko kas mane sugrąžintų į mano realybę.

nežianu kas tai būtų, bet man to reikia, kaip oro gurkšnio. pasivaikščiojimo, bibliotekos, bet ko kas mane išvaduotų iš gyvenimo kuris vis labiau panašus į užsitęsusį sapną.

žinau kad nuo savęs nepabėgsi, bet pabandyti verta. kad mano pasaulis pasirodytų kitomis spalvomis, kad tai neslėgtų mano pečių ir proto.

jaučiu kaip byru, byru į mažus gabaliukus, ir nežinau kaip bus toliau.

prisiminimas

seni prisiminimai dūzgia galvoje
muzika keista kelio virsmai
laukiu kol būsiu čia ir dabar
tamsiame pasaulyje esu kažkur kitur

vis dar ieškau atsakymų kai viską žinau
vis dar ieškau kelio nors žinau
kad pasaulis niekada nebus tokd koks buvo
jaučiu taip ir liksiu stovėti savo kelio pakraštyje

kaunuosi tarp gyvybės ir mirties
vis dar ieškau bet nerandu savęs
viskas kas buvo kažkur toli
o viskas kas bus dar toliau

Savaitės apžvalga

kaip sunku kai esi psichiškai ir dvasiškai palūžęs ir nematai savo gyvenime nei prasmės nei esmės. taip prasidėjo mano savaitė ir tokia ji buvo beveik visa.

kartais atrodė kad vaikštau per stiklų pridaužytą duobę basas ir kai bandai iš tokios situacijos “išlysti” visada atsiranda personažų kurie tau (tave) bando palikti toje situacijoje bei emocijose.

bet supratau kad turiu žmones, kurie mane palaikys ir pastiprins . tai man padėjo atsigauti ir vėl suprasti kad esu neužmirštas ir neapleistas. gaila kad jų negaliu pamatyti gyvai, bet ačiū jiems.

aš pavargau

aš pavargau gyventi savo pensionato gyvenimą, kuriame dabar jaučiuosi kaip nepritapėlis, su kuriuo visi ir visada gali daryti ką nori . aš pavargau, nuo įtampos ir nerimo kuri mane priverčia daryti ir elgtis taip kaip ne noriu.

aš pavargau nuo to kad jie visi bėga nuo manęs ir kad aš esu problema nr.1. aš pavargau, jaustis ligoniu ir jaustis visiškai užmirštu. žinau kad kartais kai juodumos užvaldo mane esu kaip rakštis užpakalyje.

aš jau pavargau būti kažkuo kuris “atvaro”, aš pavargau būti daiktu kurį turi nuspirti suspardyti ir palikti pusiau gyvą. aš neturiu tikslo gyventi, nes viskas ką aš noriu daryti tai pagaliau vėl būti vienu iš savų