kai sienos nespaudžia

pagaliau atėjo geros, ar beveik geros žinios. pagaliau męs būsim skiepiejami nuo viruso. nežinau ar tai itesa, bet mano nuotaika pagerėjo ir sienos jau nespaudžia.

nedaug liko kad gyvenimas pasidartų lengvesnis, nors ligonių pas mus lyg ir nėra bet vistiek norėtūsi kad jų ir nebūtų.

ar tai bus kitoks pasaulis, taip jis bus kitoks…. reikės dar daug laiko kol viskas grįš į savo taką. bet džiaugiuosi kad yra naujienų, gal gandų, bet sienos jau nespaudžia. lengviau išgyventi ir gyventi tokį gyvenimą kuriame viskas bus…. bus miestelis, ežeras, miškas, muziejus ir kiti dalykai kurie mane atpalaiduiodavo mane……

[ #BumpText] Kova dėl manęs

šiandien supratau kaip sunku atleisti ir paleisti… šiandieen supratau kad manyje vyksta kova, dėl mano galvos — dėl to kuris pasaulis nugalės. mano juodumos ar mano baltas pasaulis, mano sveikas ir mąstantis, kontroliuojantis save pasaulis. ar ligos, šizofreniškos nuotaikos, riksmo ir neapykantos pasaulis.

labai aiškiai supratau kad mano pasaulis neturi byrėti nuo piktų žodžių, ar šaipymosi iš manęs. mano pasaulis neturi žiūrėti į kitų klaidas, ligas ar trūkumus…. gyvenu tarp ligonių, ir pats turiu sutrikimą, tai man prireikė suprasti beveik 10 metų.

aš neverkiu, tiesiog, ateina gyvenimiškas supratimas ir noras viską pradėti iš naujo.
aš neverkiu, tiesiog, noriu kad gyvenimas atsistotų į savo rėžimą, kad baigtūsi visos šitos nesamonės ir draudimai.
aš neverkiu, tiesiog, atsibodo gyvenimass suremtais pečiais, ir jausmas kad niekur negali išeiti ir judėti ten kur nori.

tiesiog, kažkas užkrauna degantį laužą ant mani galvos, aš neverkiu, laukiu kol viskas baigsisi (kažkaip)… ir vėl judėsiu savo takais ir keliais.
laukiu kad šita ugnis nurims, kol durys atsidarys, vartai prasivers, ir gyvenimas vėl mažais žingsniais bus toks koks buvo.

kodėl aš čia?

dažnai pagalvoju kodėl aš čia…. kartais sunku suprasti save kaip gerą dalyką. labai daug galvoju apie dabartinę situaciją, gyvenimą uždaroje erdvėje ir kibirkštis kurios kyla taip gyvenant…..

vėl negaliu užmigti, tiesa, miegojau kelias valandas…. skausmas tapo dar stipresnis ir dvigubai intensyvesnis.

kodėl aš čia?

kad gyvenčiau gyvynimą kuris man duotas. dabar nusprend-iau pats nesvelti į ginčus ir neskelti kibirkščių kurios mane priverstų jaustis blogai.

kad nebijočiau savės. žinau, arba, įsitikinau, kad gyvenu tarp žmonių – ligonių. ir manau, kad seu pakankamai protingas ir tas „saugiklis“ neišmuš ir aš galėčiau toliau gyventi ramų ir suprantamą gyvenimą.

kad galėčiau vartoti tokius žod-ius kokius noriu, ir nebūčiau išjuokiamas. suprantu kad kartais pavartoju žodelių pykdo ir erzina kitus žmones, pavyzdžiui „AŠ“ ir erzinu tik vieną „sulaužytą muzikantą“ bet aš galvoju kaip kitaip apibūdinti save, nes keigu yra toks žodis, tai kodėl jo nevartoju……

klausytis muzikos, ten kur noriu ir kada noriu, ir kokios noriu. kartais. kartais nusinešu savo įrašų kolekciją į poilsio kambarį, ir visada sulaukiu pasipriešinimo. ir nors vienas turi pasakyti „ne“, ir atspėkit kas tai per personažas.

nusprendžiau visgi nekelti tos adrenalino bangos, kuri niekur manęs niekur nenuves.

laukite tęsinio

4 savaitės

kartais atrodo kad šitas karantinas niekad nesibaigs, o man kiekvieną naktį ir dieną teks prsiminti savo keliones ir draugus kurie irgi užsidarę kažkur per skambučio atsumą.

keturios savaitės ne atrodo taip baisiai, bet toks jausmas kad aš galiu nesulaukti pabaigos, mane vėl pradda kankinti sapnai ir prisiminimai. aš vėl nemiegu, nors geriu ganėtinai stiprius vaistus…
kai pagalvoji, tai daugiau ne apie mane, tas uždartų koridoių rėžimas, tikiu, ilgai neužtruks, ir gyvenimas vėl atsistatys ir viskas pajudės iš mirties taško….
kai pagalvoji tos keturios savaitės nėra labai svarbu, kai pagalvoji apie senukus kuriuos gali virusas nuvaryti į kapus….. kai pagalvoji, kas svarbiau tavo gyvenimas, kai tu viską turi prieš akis, ar jie kurie dar nori pamatyti kas bus toliau……

nors pats laukiu kada viskas baigsis, savanaudiškai ir nežiūrėdamas kitų, bet viskas nesisuka apie mane…..
keturios savaitės atrodo daug, bet ir užrakintam gyvenimas eina tolyn/

sveiki atvykę į 2021

kažkas pasakė kad esi savo gyvenimo kalvis, bet dabar noriu kad išsipildytų mano mažos svajonės ir kad pagaliau galėčiau vėl viską pradėti iš naujo…..

tikiu skiepais, ir tai gal vienintelė išeitis kad viskas pradėtų judėti…. tikiu žmonėmis, ir šiais metais vėl norėčiau atrasti kažką sau artimo – veiklą, keliones, pagaliau bet ką………..

žinau kad gali būti blogiau, ir kaip juokauju , visada bus, nes tokia žmogaus natūra….. tikiu kad viskas bus geriau ir geriau…….
pagaliau, kad šie metai, pagaliau atneštų man nusiraminimą, pasitikėjimą savimi, ir kad aš atrasčiau norą savės nenaikinti…..