vėl viskas prasideda iš pradžių, kartais atrodo kad niekad nesibaigs visa šita nesamonė. kartais atrodo kad einu iš proto, nes nedaug liko iki laisvės (?) ir neramumas vėl užvaldo mane.

nesiekiu dėmesio, bet atrodo kad galėčiau nusižudyti, išokti iš balkono ar pabėgti iš pensionato…. kartais atrodo, kad stogas važiuoja, vien dėl to kad tas laukimas antros injekcijos, ir pažadėta laisvė atrodo tokia nepasiekiama.

žinau kad taip darydamas tik įrodysiu koks nestabilus ir nesveikas esu, nes visi įsitempę ir laukiantys kada viskas baigsis.

dabar suprantu, kad viltis yra, bet dėti kažkokių norų ar planų yra kvaila, nes viskas gali apsiversti aukštyn kojom per porą savaičių. noriu kad pagaliau viskas baigtūsi ir aš galėčiau greičiau grįžti į savo urvą…. man atsibodo gyventi keturiese, nes kartais atrodo kad viskas tik sugalvota kad sunaikinčiau save…..