dabartiniame mano pasaulyje atrodo viskas prarasta, uždarytas ir apleistas, vienišas ir vienas. laukiu geresnių laikų, pasaulyje kuriame nėra vilties….
bet aš vis dar tikiu kad visas šitas karantino reikalas ilgai nesitęs, tiesiog reikia sulaukti ir išlaukti visą šitą reikalą.
tikiu kad greitai pajudėsiu į savo realybę, miestelį, bažnyčią ( kurios labai pasilgau) muziejų, parduotuvę etc. kur galėčiau atsipalaiduoti nuo visos blogos energijos, kuri mažoje pensionato erdvėje.
tikiu kad pagaliau galėsiu groti savo setus didesniai auditorijai, galėsiu ištiesti ranką pasisveikinimui su nepažystamais. tikiu kad tai nesitęs ilgai, nors norėtūsi kad viskas baigtųsi dabar, šią akimirką.
turiu kompiuterį, mažą langelį į didelį pasaulį, bet tai kartais netenka prasmės. turiu internetinį dienoraštį, bet kartais tai netenka prasmės. kartais norisi nieko nedaryti ir gulėti lovoje, apie nieką negalvoti plaukti kur nuneš srovė…….
tikiu, kad galėsiu išsivaduoti iš šito letargo jausmo. pajudėti į Vilnių ar Kauną, vėl galėsiu pamatyti draugus, nes dabar jaučiuosi kaip negyvenamoje saloje. o bendrauti per atstumą, ne mano vaibas…. tikiu kad kada nors, kiek tai ilgai betruktų, aš neišprotėsiu.
tiesiog, kas man daugiau beliko, tikėti, laukti, ir „ramiai“ gyventi toliau, kaip yra ir kas yra…..
