jaučiuosi lyg kalėjime, nors galbūt, dėjau daug vilčių kad pagaliau galėsiu pajudėti iš mirties taško. Nežinau kodėl bet vis labiau ir labiau einu iš proto, kad viskas neaišku nei kaip nei kada. Nors dabar yra laisvė, bet ta laisvė kainuotų dvi savaites izoliacijos ir du testus dėl viruso.

Kartais man atrodo, kad aš neatsilaikysiu ir pbėgsiu iš pensionato, nors kai kam pažadėjau kad to nedarysiu ir nesukelsiu problemų…..
Daug skambinau savo tikintiems draugams ir prašiau kad mane palaikytų visoje situacijoje. Skambinau ir savo psichologei ir prašiau kad ji pasitartų su daktaru dėl vaistų. Yra dar vienas sprendimas, sprendimas galimas bet nenoriu apie tai galvoti. Tas sprendimas – ligoninė.
Bandau save įtikinti kad tai ilgai netruks, bandau, bet kuo labiau bandau, tuo labiau neišeina. Jaučiuosi kaip klaida kurios negalima ištaisyti.
Nors žinau kad aš turiu surasti išeitį ir nesielgti kvailai, bet ledas per plonas, bet tikiuosi, kad aš surasiu tai kas man padės išbristi ir neįlūžti.