nors praradau kelio dulkes ant batų, bet esu dėkingas kad galiu nesušlapęs išlaukti lietų.
visgi, aš esu dėkingas kad dabar esu psichiškai stabilus (kartais), ir galiu ramiai laukti kas bus toliau.
esu dėkingas likimui kad jis mane atvedė į Veisiejus kur aš suradau savo paramą, bažnyčią, kambariokus, ir viską ką valkataudamas praradau.
esu dėkingas kad neesu stresinėje situacijoje, kur geriantis tėvas vedė mane iš proto.
esu dėkingas už žmones kurie bando mano charakterio tvirtumą, kurie man parodo koks aš kartais būnu pažeidžiamas ir neramus. kad galėčiau taisyti savo klaidas ir mokintis išgyventi savo asmeninius pragarus.
aš dėkingas už psichologę ir psichiatrą, už medicinos personalą pensionate, už socialinius darbuotuojus ir už jų padėjejas.
aš esu dėkingas už tolimus draugus kurie mane palaiko ir (kartais) bando mane suprasti. dėkingas už sesę, kuri man liko vienintelis žmogus su kuriuo vis dar bendrauju, nors likusi šeimos dalis mane paliko ir pamiršo.

aš esu dėkingas už mamą, kuri mane (mano manymu) nepelnytai nubaudė, bet dabar aš gyvenu geresnėje situacijoje nei jie…. dėkingas tai paslaptingai socialinei darbuotojai, kuri mane atvedė čia.
aš esu dėkingas už lockdown’ą, kuris man atnešė naujų jausmų, patirčių ir kūrybinių įkvėpimų…..

dabar suprantu kad tai kas yra mano „praradimai“ yra mano išsigelbėjimas ir išgelbėjimas, nes dabar nežinau nei kaip nei kas su manimi būtų įvykę…..

ir už viką esu dėkingas, visiems kuriuos mačiau kaip savo skriaudėjus…..
ačiū